SUPUVUSIO KIAUŠINIO KVAPAS
Vandens kvapas ir skonis priklauso nuo jame esančių priemaišų. Vanduo gali atsiduoti žeme, pelėsiais, srutomis ir pan. Specifinį kvapą jam suteikia cheminiai junginiai: sieros vandenilis, chloras, amoniakas, fenoliai, dumbliai, įvairios druskos, sintentinės paviršiaus medžiagos, herbicidai ir pesticidai. Dažniausiai pasitaikantis yra supuvusio kiaušinio kvapas, kurį sukelia sieros vandenilis. Jis atsiranda kaip šalutinis vandenyje ištirpęs sieros junginys, taip pat iš specifinių dujų, kurios išsiskiria dirvožemyje skaidantis naftos produktų likučiams ir pūvant organinėms liekanoms. Toks vanduo skatina metalinių (geležies, plieno, vario, žalvario) vamzdyno dalių ir detalių koroziją, neišskiriant buities prietaisų – skalbyklės, indaplovės, šildymo katilo. Dujos veikia maisto skonį ir išvaizdą, tamsėja sidabro, variniai ir žalvariniai gaminiai. Neretai skundžiamasi tamsėjančia nagų spalva, ypač po skalbimo rankomis. Jei sieros vandenilio koncentracija nedidelė, galima naudoti oksiduojančius filtrus arba aeruotą vandenį filtruoti per smėlio filtrą. Jeigu koncentracija didelė, naudojami stiprūs oksidatoriai (chloras, kalio permanganatas). Aktyvintos anglies filtrai pašalina tik sieros vandenilio pėdsakus: dujos absorbuojamos anglies paviršiuje. Kvapus ir prieskonį galima pašalinti chloruojant (dezinfekuojant) vandenį. Proceso metu sunaikinama daugybė mikroorganizmų. Tačiau, įvedus dideles chloro dozes, vandenyje lieka jo likučiai, kurie pablogina vandens skonį ir kvapą. Chloro likučiai pašalinami naudojant aktyvuotos anglies filtrus ar stipriai aeruojant vandenį.
KIETAS ARBA KALKĖTAS VANDUO
Vandeniui kietumo suteikia ištirpusios kalcio ir magnio druskos. Skiriami trys kietumai: karbonatinis (hidrokarbonatų, kalcio ir magnio hidroksidų), nekarbonatinis (ištirpę sulfatai, nitratai, nitritai, silikatai, kalcio ir magnio chloridai) ir bendrasis kietumas (karbonatinių ir nekarbonatinių druskų kiekio suma). Žmogaus organizmui kalkės nekenkia, tačiau jos nepageidaujamos buityje. Kaitinant kietą vandenį, druskos kristalizuojasi, suformuoja kalkakmenį ant kaitinimo elementų, talpyklų paviršių. Blogėja šilumos perdavimas, didėja eksploatacinės sąnaudos, gadinami prietaisai ir trumpėja jų eksploatavimo laikas. Yra nustatyta, kad 1mm storio kalkių apnašų sluoksnis sąnaudas karšto vandens ruošimui ir patalpų šildymui padidina 10%. Skalbiant kietu vandeniu, sunaudojama daugiau muilo, šampūno, skalbiniai greičiau susidėvi, blunka. Verdant mėsą ir ankštines kultūras netenkama dalies maistinių medžiagų, ant indų sienelių atsiranda sunkiai valomų baltų nuosėdų. Kietas vanduo nemalonus maudytis, erzina tvarkant buitį. Suminkštinus vandenį minėti trūkumai eliminuojami, nes pašalinama kieto vandens priežastis – kalkės. Naudojant suminkštintą vandenį, karšto vandens ruošimo ir šildymo procesas tampa veiksmingesnis, tausojami įrenginiai. Minkštame vandenyje muilas gausiai putoja, oda ir plaukai reaguoja teigiamai. Namų ruoša vyksta greičiau, sunaudojama mažiau buitinės chemijos. Centralizuotai tiekiamas vanduo nėra minkštinamas, nes vandens kietumas nėra reglamentuojamas rodiklis pagal HN24:2017. Todėl dažnai kalkėtas būna tiek miesto, tiek gręžinių ar šachtinių šulinių vanduo. Populiariausias būdas vandens minkštinimui yra filtravimas katijonų derva, dar kitaip vadinamas jonų mainais. Minkštinimo filtrai paruošia kokybišką minkštą vandenį. Yra nevienas vandens kietumo matavimo vienetas: vokiški laipsniai (ᵒD), prancūziški laipsniai (ᵒf), angliški laipsniai (ᵒE), milimoliai litre (mmol/l), miligramai ekvivalentui litre (mg-ekv/l) ir dar daug kitų. Lietuvoje populiariausi matavimo vienetai yra mmol/l ir mg-ekv/l. Vandens kietumo laipsnis priklauso nuo „kalkių“ kiekio vandenyje: Kietumo laipsnis: mg-ekv/l: Labai minkštas iki 1,2 Minkštas 1,2 – 2,4 Vidutiniškai kietas (santykinai) 2,4 – 5,0 Kietas 5,0 – 7,4 Labai kietas 7,4 – 15,0
MANGANAS
Mangano gamtiniuose vandenyse randama rečiau ir mažiau nei geležies. Manganas – sunkusis metalas, gana dažnai aptinkamas gręžinių vandenyje. Savo savybėmis jis labai primena geležį, todėl dažnai geležiai ir manganui šalinti įrengiamas vienas vandens filtras. Vis dėlto daugeliu atveju mangano koncentracija yra didesnė už leidžiamą normą. Kai ji viršija 0,05 mg/l, atsiranda vandens kartumas, vandentiekio vamzdžiai iš vidaus nusidažo juodai, ant vonios keramikos atsiranda tamsių dėmių. Tai pat pajuosta skalbiniai, elektriniai virduliai ir puodai įgauna juodą atspalvį. Ilgiau nenaudojus vandens ir atsukus čiaupą bėga juodas vanduo, o stovinčio vandens paviršiuje susidaro dėmėtos plėvės. Dėl reakcijos su plovikliu pajuosta indaplovės vidus – padidėjus vandens pH, mangano dalelės nusėda ant sienelių. Kaip ir geležis, manganas gali būti visiškai ištirpęs vandenyje arba iš čiaupo bėgti tamsiu, pajuodavusiu vandeniu, kartu su jau susiformavusiomis nuosėdomis. Mangano šalinimui naudojami filtrai su specialiu oksiduojančiu užpildu. Tačiau manganą daug sunkiau oksiduoti nei geležį. Tam gali reikėti 2-3 kartus daugiau užpildo nei geležies šalininimo atvejai ar naudoti ypač stiprius cheminius oksidatorius.
GELEŽINGAS VANDUO
Įvairios formos geležies formų randama beveik visuose vandens šaltiniuose. Geležies molekulės pasižymi natūralia savybe jungtis su oru (oksiduotis) ir virsti nuosėdomis. Šviežiai prileistas vanduo inde atrodo skaidrus, tačiau po kiek laiko dugne jau matosi nuosėdos, vadinasi tai yra tirpi geležis. Kitą geležies formą, raudoną geležį, aptinkame tada, kai atsukus čiaupą iškart bėga rudas ar gelsvas vanduo. Tai jau oksiduota geležis, akimi matomų dalelių pavidalu. Geležingo vandens pasekmės: ruduojanti santechnika, nesandarios sklendės ir vožtuvai, užrūdiję čiaupai, parudavusios dušo galvutės, dėmės ant vonios keramikos ir skalbinių. Lietuvos vandenviečių vandenyje esti 1-2 mg/l geležies, o pagal higienos normą geriamam vandeniui HN24:2017 maksimali leistina riba yra 0,2 mg/l. Geležies šalinimo būdų yra keletas: oksidacija oru, filtravimas geležies šalinimo užpildais, cheminių reagentų dozavimas. Būdo pasirinkimas priklauso ne tik nuo bendro geležies kiekio, bet ir nuo geležies pobūdžio, sunaudojamo vandens kiekio, kitų veiksnių.